Donorystė. Mitai ir tikrovė
Žmogaus audinių, ląstelių ir (ar) organų, skirtų naudoti žmogui, savanoriškas ir neatlygintinas davimas yra donorystė, o transplantacija – iš vieno asmens paimtų audinių, ląstelių ir (ar) organų persodinimas kitam arba tam pačiam asmeniui gydymo tikslu (Žin, 1996, Nr. 116-2696; 2004, Nr. 55-1886; 2006, Nr. 119-45454).
Donorystę kaip reiškinį nuolat veikia įvairūs problematiški aspektai – teisiniai, medicininiai, ekonominiai, etiniai, daugybė įsišaknijusių mitų ir kitų problemų. Donorystės problematika tyrinėjama nuo 19 a. pradžios, kuomet didžioji dalis transplantacijų baigdavosi nesėkmingai arba organas būdavo natūraliai atmetamas. Organų donorystė ir transplantacija yra svarbūs kompleksiniai klausimai, kuriuos sprendžiant yra svarbūs aspektai. Donorystės problemos yra skirtingai sprendžiamos skirtingose ES valstybėse narėse – tai priklauso nuo kultūrinių, teisinių, administracinių ir organizacinių aspektų, todėl rezultatai kiekvienoje iš jų yra skirtingi (PE 430.960v03-00, A7-0103/2010).
Remiantis Europos Sąjungos pateikiama 2011 metų oficialia informacija, daugiau nei 56 000 pacientų ES laukia tinkamo organų donoro ir 12 žmonių kasdien miršta nesulaukę reikiamo organo transplantacijos. Valstybių narių rodikliai pagal mirusių žmonių organų donorystę labai skiriasi – nuo 34,2 donoro milijonui gyventojų Ispanijoje iki 1,1 donoro Bulgarijoje, o organų stygius yra pagrindinis transplantacijos programoms įtakos turintis faktorius. Ši problema egzistuoja todėl, kad nesama nei visą Europos Sąjungą aprėpiančios duomenų bazės, kurioje būtų saugoma informacija apie skirtus dovanoti ir persodinti organus arba apie gyvus ar mirusius donorus, nei juolab visoje Europoje galiojančios sertifikavimo sistemos, kurią taikant būtų galima įrodyti, kad žmogaus organai ir audiniai gauti teisėtai. Europos parlamentas (2011) pabrėžia, kad tam tikros organizacinės tvarkos nustatymas, kuri sudaro sąlygas nustatyti galimus donorus ir iki maksimumo padidinti faktiniais donorais tampančių mirusių asmenų skaičių, galėtų būti donorystės problematikos vienas iš sprendimų. Tą įrodė Ispanija ir nedaugelis kitų valstybių narių, kurioms pavyko žymiai padidinti mirusių žmonių organų donorystės atvejų skaičių, tačiau donorų trūkumo problema lieka neišspręsta. Lietuvoje 2012 metais tinkamo organų donoro laukia beveik 470 asmenų, kai tuo tarpu potencialių donorų yra vos 82. Egzistuoja problema, kad donorų yra gerokai mažiau nei recipientų (Nacionalinis transplantacijos biuras, 2012).
Donoru galima tapti tiek esant gyviems, tiek po mirties, ir būdami gyvi šiandien kiekvienas galime sąmoningai apsispręsti ar norime juo tapti. U. Babinskas (2012) pastebi, kad donorystė dažniausiai yra suvokiama per žiniasklaidos formuojamus stereotipus ir neaiškiais papročiais perduodamus prietarus. Siekiant, kad atsakymas į klausimą „ar po mirties paaukoti dalį savo kūno“ būtų įprasminamas pagrįstu apsisprendimu, svarbu suvokti kokia yra šios aukos vertybinė esmė. ?. Vinas (2011), analizuodamas skirtumus tarp donorų pasiūlos ir paklausos JAV, konstatavo, kad žmonės tiesiog per mažai turi žinių apie donorystę. Būtent visuomenės žinių apie donorystę trūkumas, suvokimas apie donorystės ir transplantacijos naudą ir sąmoningumas yra labai svarbi problema, egzistuojanti ne tik visuomenėje, bet ir tarp studentų. Tirdamas šią problemą, ?. Kanas (2012) pažymėjo, kad švietimas apie donorystę yra reikalingas nuo mokyklinio amžiaus, o ?. Vinsenantas (2012) akcentavo, kad toks švietimas turėtų būti trumpalaikis, tačiau nuolat pasikartojantis. Taip pat pastebėta, kad net ir mediciną studijuojantiems studentams trūksta žinių apie donorystę, kurios padėtų apsispręsti tapti donorais. Europos parlamentas (2011) savo ataskaitoje apie donorystės problemas pažymėjo, kad atsisakymų būti donoru skaičiai Europoje labai skiriasi, ir šiuos skirtumus būtų galima aiškinti nevienodu specialistų rengimo ir profesinės patirties lygiu, kurie daro įtaką visuomenės supratimui apie donorystės ir transplantacijos naudą. Lietuvoje donorystės problemos, dėl žinių trūkumo, nėra akcentuojamos.
Kad problema yra iš tikrųjų aktuali, paaiškėjo tuomet, kai J. Merdadas (2010), atlikęs tyrimą konstatavo, kad studentai, būdami patys potencialiausi ir reikalingiausi donorai, o mediciną studijuojantys, ir naudingos informacijos skleidėjai bei mokytojai, patys į egzistuojančią problemą nežiūri atsakingai. Studentų požiūrio į donorystę problematika yra nuolat analizuojama tiek teoriniu, tiek empiriniu aspektu įvairiose pasaulio šalyse. Nurodoma, kad atlikus įvairius tyrimus, stebėjimus, apklausas, pastebimos labai panašios tendencijos tiek Azijos, tiek Pietų Amerikos, tiek Afrikos, tiek Europos žemynuose. Užsienio autoriai (Ansah, 2006; Hosain, 1997; Niger, 2011; Rev, 2007; Bilgel, 2006; Khan, 2012; Manjunath, 2012) nagrinėjo studentų požiūrį į donorystę ir įžvelgė tendencijas, kad dauguma jų nėra niekada tapę donorais, o dalis net ir nesutiktų jais tapti dėl įvairių baimių ir įsitikinimų. Keliamos problematinės hipotezės, kad: studentai neturi pakankamai žinių apie donorystę ir žinių trūkumas trukdo jų apsisprendimui; studentų sąmonėje yra gajūs neigiami stereotipai ir baimės, sulaikančios nuo donorystės.
Lietuvoje studentų žinias ir požiūrį į ragenos transplantaciją tyrė R. Strupaitė, I. Lianauskaitė ir R. Ašoklis (2012) ir nustatė, kad tiriamųjų žinios apie ragenos transplantaciją ir donorystę nėra pakankamos. Dažniau teisingai į klausimus atsakinėjo neseniai akių ligų oftalmologijos kursą medicinos studijų metu lankę – teorines ir praktines žinias gilinę respondentai. Akivaizdu, kad žinių trūkumas donorystės tema yra opi problema, o jos ištirtumas, ypač Lietuvoje, nėra pakankamas, todėl išsamesnis tyrimas yra būtinas. Studentų sąmonėje yra gajūs neigiami stereotipai ir baimės, sulaikančios nuo donorystės. Baimės ir įsitikinimai yra ne mažesnė problema nei žinių apie donorystę trūkumas ir gali būti netgi sunkiau sprendžiama. Tyrimai yra nuolat atliekami siekiant išsiaiškinti, kokios yra pagrindinės įsitikinimų ir baimių priežastys. Pastebėta, kad tokie tyrimai yra ypač aktyviai atliekami Azijos šalyse ir JAV. G. Hosainas (1997), S. Voksas (2008) savo tyrimais atskleidė, kad fizinė žala yra pagrindinė to priežastis, o L. Revas (2007) šias priežastis papildė sterilumo baime, kadangi organų naudojimas gydant yra susijęs su užkrečiamųjų ir kitų ligų perdavimo pavojumi. S. Manjuta (2012) akcentavo socialinius, religinius įsitikinimus ir ypač invazijos baimę. Lietuvoje panašūs tyrimai yra atliekami labai retai ir dažniausiai tik kraujo donorystės tema. Nacionalinis kraujo centras (2005), atlikdamas apklausą apie kraujo donorystę, pateikė išvadą, kad tarp skirtingų veiksnių, sulaikančių duoti kraują, dažniausiai minima baimė užsikrėsti infekcijomis, baimė, kad tai gali pakenkti sveikatai bei baimė, kad po procedūros galimas silpnumas. Kai kurias baimes galėtume vadinti mažareikšmėmis, todėl panašu, kad ypač Lietuvoje, šios problemos ištirtumas nėra pakankamas.
L. Revas (2007) teiga, kad universiteto bendruomenė yra viena iš labiausiai reikalingų donorų grupių ir sukūrus tinkamą, motyvuojančią programą, yra galimybė, kad net 87% iš jų taps potencialiais donorais, H. Bilgelis (2006) teigia tai, kad mediciną studijuojantys studentai yra potencialiausi asmenys, kurie ateityje skatins donorystę, todėl turi būti skiriamas ypatingas dėmesys jų švietimui šia tema. A. Kano (2012) pateikta statistika akivaizdžiai prieštarauja L. Revo (2007) ir H. Bilgelio (2006) teiginiams, nes jo pagal atliktą tyrimą, iš 599 medicinos studentų, 98,3% žinojo, kad kraujo davimas išgelbėja gyvybę, tačiau tik 23% iš jų kada nors paaukojo kraujo savo gyvenime. Taigi studentų žinių apie donorystę trūkumas ir neatsakingas požiūris į ją yra rimta 21 amžiaus problema.
Alina Cikanavičiūtė
Mykolo Romerio universiteto
Verslumo edukologijos
Magistro studijų studentė
