Abejotina Vilniaus vaikų globos namų ir VTAT veikla

Mes esame Vilniaus Gedimino technikos universiteto 4 kurso studentės. Norėtumėme pateikti tam tikros įdomios, šiek tiek trikdančios ir net gi kompromituojančios informacijos apie įvaikinimo procesa Lietuvoje. Visos žinios, kurias pateikiame, surinkome semestro metu. Šio straipsnio tikslas - pasidalinti mūsų  surinkta informacija, kuri atskleidžia tikrąją situacija, kaip elgiamasi su vaikais globos namuose, taip pat kas kaltas dėl ilgai užsitęsiančio įvaikinimo proceso.

Viskas prasidėjo dar rugsėjo mėnesį, kuomet universtete buvo liepta išsirinkti įstaigą ir išnagrinėti jos problemas. Mūsų merginų grupė nutarė nagrinėti vienus iš Vilniaus globos namų (pavadinimo nenorime skelbti dėl konfidencialumo), projekto pradžioje nesitikėjome sužinoti tai, ką žinome dabar.

Pats pirmas mūsų veiksmas – tai nutarėme pasiskambinti ,,X” vaikų globos namams ir susitarti su įstaigos direktore dėl susitikimo. Pranešėme jai, kad atliekame šios įstaigos tyrimą, norime sužinote kiek įmonama daugiau informacijos, kokia yra tvarka, kaip elgiamasi su vaikais, ką jie veikia dienomis ir t.t. Direktorė išgirdusi, ko mes norime, labai pasipiktino, ji teigė, kad mūsų vizitas jai atrodo, kaip patikrinimas, kad mes kišamės į jų finansinę veiklą, nors mūsų ketinimai buvo aiškiai išdėstyti. Tada jau kilo pirmas klausimas, kodėl gi reikia bijoti studentų apsilankymo ir iš karto svarstyti, jog tai finansinė patikra? Juk dažniausiai žmonės jaudinasi tik tada, kai turi ką slėpti....

Vis dėl to, mes direktorės ,,ne” nepaisėme ir nutarėme nukeliauti pačios į globos namus, pasižiūrėti ar tikrai mūsų neketina priimti. Susitikus su direktore, ši buvo labai nepatenkinta, bet kai pateikėme savo studentiškus pažymėjimus, ji nusiramino ir atvedė mus pas vieną iš socialinių darbuotojų, kad ši suteiktų visa informaciją, kokios mums tik reikia.

Įstaigos socialinė darbuotoja mums papasakojo labai daug naudingos informacijos. Kuo vaikai užsiema dienomis, kokie būreliai vyksta, kokie renginiai ir pan. Visa tai buvo žinios, kurias jau ir taip visi žinojome, todėl čia pateiksiu tik įdomius dalykus. Vienas iš dalykų, kas mus sukrėtė, tai yra tai, kad globos namų gyventojai vadinami ne ,,vaikais”, o ,,520Lt”, nes toką sumą Valstybė skiria vienam vaikui, kuris gyvena globos namuose. Mes klausėme, kuo įvaikinimas skiriasi nuo globos įstaigai, o socialinė darbuotoja mums atsakė: ,,Na matote, jei vaikas gyvena pas mus, globos namuose, tai 520 Lt tenka mums, jei jį pasiema globoti koka nors šeima, tai tada 520 Lt tenka globėjui, o jei vaiką įsivaikina, tai tada jau pinigai neskiriami”. Ar šitaip kalbėti apie likimo nuskriaustus vaikus?

Taip pat dar reikia paminėti, kad kiekvienas vaikas gyvenantis globos namuose gauna papildomų pinigėlių, jie vasarų metu gali dirbti pas žmones, jų ūkiuose, jiems padėti, už tai jie gauna šiek tiek ,,kišenpinigių”. Kai kurie vaikai pradeda juos net taupyti, kad galėtų sau ką nors nusipirkti. Tai buvo kita vieta, kurioje sukrėtė socialinės darbuotojos žodžiai. Ši kalbėjo apie vieną berniuką, kuris labai taupo pinigėlius, nes nori nusipirkti sau mobilujį telefona. Ji pasakojo, kad jis jau susitaupė net 150 Lt. Socialinės darbuotojos žodžiai: ,,Mūsų namuose gyvena vienas berniukas, kuris labai taupo pinigus, nori nusipirkti telefona ar ką ten gražaus sau, tai jis bijo laikyti pinigus savo kambaryje, davė pasaugoti man, bet aš juos išleidau jau, tai tikiuos, kad neprašys grąžinti artimiausiu laiku, kol negausiu atlyginimo”. Šių sakinių pabaigą palydėjo darbuotojos juokas. Ir ši darbuotoja turi socialinį diplomą? Būtų įdomu sužinoti, kokia įstaigą jį išdavė. Negana to, kad negalima pasitikėti savo draugais, tai dar negalima pasitikėti ir socialiniais darbuotojais, kuriems mokamas atlyginimas už pagalbą vaikams. Tai tiesiog absurdas...

Taip pat buvo klabama apie tai, kad šiuos vaikų globos namus labai remia Norvegija, šalies tam tikros įmonės siunčia globos namams labai daug drabužių, kurie yra ne tik nauji, bet ir firminiai, tačiau mes matėme, kaip vaikai apsirengę... Drabužiai suplyšę, nublukę, sudriskę... Vaikai atrodo neprižiūrėti, tai kur tie firminiai drabužiai? Ar jie tiesiog nepasiekia savo tikslo – vaikų? Dar mus šokiravo tai, kad įmonės darbuotoja sakė, kad jų finansavimas priklauso nuo vaikų skaičiaus, gyvenančių namuose. Todėl jiems labai neapsimoka, kai vaikai paimam globoti ar yra įvaikinami.
O pagrindinė kliūtis įvaikinimo klausimais yra kita tarnyba- VTAT, Valstybės Vaiko teisių ir apsaugos tarnyba, kuri sąmoningai nesutvarko vaikų dokumentų, o globos namuose yra daugybė vaikų kuriuos galima įvaikinti, bet visa tai yra užvilkinama iki pat vaiko pilnametystės.

Žemiau pateikiame informaciją, kuria rašėme remiantis VTAT tarnybos atsakymais, įtėvių nuomonę, vaikų globos namų darbuotojais bei LR įstatymais.

Taip jau gaunasi, kad norint įsivaikinti net sutuoktinio vaiką, kuris nebeturi biologinio tėvo, reikia turėti bent keletą dalykų – daug laisvo laiko ir pinigų. Ir dar kantrybės. Todėl dabar jau pradedame galvoti, kad gal taip valdžia tikrina pasirengimą įsivaikinti? Jei jau turi pakankamai laiko, pinigų ir kantrybės “žaisti” biurokratų sugalvotą žaidimą, tai gal ir vaiku garantuotai pasirūpinsi? Prieš mėnesį taip liūdnai juokavavome. Bet taip pajuokavę nutarėme pasitikrinti savo nuomonę užduodamas rūpimus klausimus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Gautos žinios iš VTAT darbuotojų ir į ką reiktų atkreipti dėmesį:

“Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra numatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) pati galėtų gauti pažymas apie asmens gyvenamąsias patalpas ir kitus dokumentus, reikalingus asmeniui, norinčiam įvaikinti.”
Kodėl to nėra numatyta įstatymuose ir kodėl to nesiūlo minėta įvaikinimo tarnyba? Kodėl ji nenori palengvinti žmonių dalios? Gal patys tingi dirbti ir susirinkti duomenis iš prieinamų registrų?

“Pats asmuo turi pateikti ir Registrų centro pažymą apie gyvenamąsias patalpas, nes ji parodo, kur gyvens vaikas, kaip bus juo rūpinamasi ir pan. Pats asmuo pateikia pažymą, nes jis gali turėti ir kitokio nekilnojamo turto, apie kurį įvaikinimo atveju informacijos pateikti nereikia.”
Jei vaikui reikia tik gyvenamųjų patalpų (buto, namo ar pan.), tai apie tai yra visi duomenys registrų centre, kurio duomenų baze ir gali pasinaudoti tarnyba. Tad kurių galų reikalinga informacija tai tarnybai apie kitą nekilnojamąjį turtą, kurio duomenų įvaikinimo atveju pateikti nereikia?


“Mes neturime duomenų, kiek vaikų auga šeimose, kuriose jų tėvai ar motinos nėra biologiniai. O jei yra duomenų, kad vaikas patiria žalą šeimoje, kiekvieno iš mūsų pareiga apie tai pranešti atitinkamoms tarnyboms.”

Tad jei neturi duomenų apie įvaikinamojo šeimoje vaiko patiriamą žąlą, tai kam papildomai tikrina šiuos duomenis įvaikinimo metu? Negi tai tampa “svarbu” tik trumpuoju įvaikinimo procedūrų laikotarpiu?

“Juk įvaikinimas yra neatšaukiamas, jis – ne santuoka, kurią, jei ji nesėkminga, galima nutraukti. Tad žmogus, ruošdamas dokumentus įvaikinimui, turi galimybę dar kartą apmąstyti ateities įsipareigojimus, prisiimamą atsakomybę visam gyvenimui”.
Manome, kad praeidamas didelį biurokratizmą žmogus mažai turi laiko galvoti apie savo prisiimamą atsakomybę už vaiką. Paprastai galvojama apie tai prieš tokia procedūras. Bent jau mūsų pažįstama nuolat galvojo tik apie tuos biurokratus, kurie sugalvojo tas sunkias procedūras. Nuolat pyko už savo gaišinamą laiką, kai medikai paskirtu laiku nepriima ir verčia laukti papildomai. O tada dar pyksti, kad turi leisti pinigus biurokratų procedūroms, o ne skirti tuos pinigėlius savo vaikams.

O kas dėl įvaikinimo, tai, ko gero, svarbiausias ir esminis dalykas yra pats žmogaus pasiryžimas įvaikinti. Dokumentų surinkimas ir pateikimas, kaip ir daugeliu mūsų gyvenimo atvejų, tėra viena iš siekio įgyvendinimo sudedamųjų dalių. Beje, išlaidos, reikalingos gaunant dokumentus, norinčioms įvaikinti šeimoms tikrai nėra didelės.
Na jei jau biurokratizmas neišvengiamas, tai norisi paklausti, kam ir dėl ko yra deklaruojama e-valdžia? Juk prisipirkusi brangių kompiuterių ta valdžia turėtų naudotis jais ir bent jau kitų valdžios kontorų turimą informaciją apie įvaikintoją galėtų pasiimti pati tuo pačiu elektroniniu būdu. Negi įvaikintojas turi bėgiodamas dar ir filosofuoti apie prisiimamą atsakomybę? Beje, jei biurokratams išlaidos atrodo nedidelės, tegul pabando suskaičiuoti visą sugaištą laiką ir dar mokamus pinigėlius už pažymas, medicininius tyrimus, adatas, kolbas, pažymas ir automobilio kurą, mokamas stovėjimo aikšteles ir pan.

Tikimės, kad visuomenei tai yra aktualu ir šis straipsnis bent atkreips daugelio žmonių dėmesį, kad problema būtų pradėta spręsti.